Norėčiau daug ką užrašyti, bet šleikštu regėti, ką iš neapčiuopiamybės daro žodžiai. Nežinau, kur esu ir ką turėčiau daryti toliau - va, kaip banaliai skamba.
Negalėčiau net nemeluodama pagrįsti, kodėl šitas kambarys man turėtų būti savas. Todėl, kad jame daug materijos formų, kurioms suteikiau sentimentalias reikšmes? Hm. Grįžus čia, lyg ir jaučiu, kad į sienas įsigėrė mintys, gerokai stipresnės už naujus potyrius. Jų stiprybė glūdi pastovume, visa, kas nauja, ryškiai žėri tik laikinai, o po to perdega ir vėl lieka sterilus šitų šešių plokštumų baltumas, visiškai prieštaraujantis daiktų chaosui. Net, kai esti tiek estetinė, tiek praktinė, tiek sisteminė tvarka, vis tiek tvyro nesantaika. Ir ji kažkur neišnyksta, tiesiog geriasi į mane ir spaudžia iš vidaus. Tik numanau, kad ne sienos ir daiktai kalti.


--------------------------------

"My whole life has been nothing but futile wandering and pursuits, a great deal of talk without meaning."  

nors filmo dar nepabaigiau: šachmatai su mirtimi