Šešėlis galėtų būti ir tam, kad žmogus eidamas į šviesą nesijaustų vienišas. Arba priešingai. O išties aš plevenu oranžine gatve ir bandau pateisinti. Save. Tave. Jus. Egzistenciją ir šitą visatą. Žalingas įprotis.
Kokia erzinanti vieta.
O dabar klausykis manęs... KLAUSYKIS. Jeigu atlošiu galvą ir žvelgsiu į šitas žvaigždes, tada suprasi, kad kreipiuosi į tave?
Negaliu nužudyti savy Dievo. Jis ima reikšti teises į tam tikrą nemirtingumą manyje - proto pastangos yra bejėgės prieš jausminį ir beviltišką tikėjimą juo.
Skęstu laikų mišinyje. Deimantų šukės kiaurai skrodžia audinius.
Rytas išauš ir be mano tikėjimo diena. Ar ne?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą