Galbūt mėgstu penktadienius ir šeštadienius bei tuos įrašus gimstančius iš liaudiškai vadinamos neblaivios galvos. Labai gaila, bet prarandu ryšį tik su materialia tikrove, dabartimi dargi galbūt, bet mąstymo procesai išsaugo kažkokį savo ženklą, pasikartojantį visomis sąlygomis. Kažkas priverčia susigūžti į save ir pakeičia vertes - tuos reikšmingus dalykus paverčiu niekais ir atvirkščiai. Visgi koks skirtumas... Taip reliatyvu. Dabar man nerūpi, o tuoj rūpės. Arba ne. Kam tai svarbu... Netgi ar man pačiai?
Šlaistytis po tas tuščias gatves ir žinoti, o gal jausti, kad kone mirtinai reikia didesnės kompanijos ar bent bokalo alaus, kad nors trumpam sugebėčiau įsivaizduoti pakelianti tą netikėtai prispaudusią beprasmybės naštą. Štai stotelė prie tilto šalia Nemuno, tik šiandien ji atrodo kitaip, nežinau, kas mane priverčia įveikti tą pagundą išlipti ir nupėdinti iki tilto vidurio, kur, mano spėjimu, vandens gelmės turėtų būti giliausios. Bet ką aš išmanau...
Taip, didžiausius skausmus ir nesusipratimus man kelia žmogiškieji santykiai. Bandau tai teisinti tipologijomis, bet tai, geriausiu atveju, tik diagnozė. Ak, žmonės panašūs, tokie panašūs, kad net tikėti savo išskirtinumu atrodo nepagrįsta. Tos pačios bėdos, tik kitaip suformuluotos ar iš kito žiūrėjimo taško pateiktos. Bet tie bendrumai visai nesujungia... Tie patys skauduliai, bet mes negalim dalintis tuo skausmu. Tiesiog negalim. Gal.
Svajonės turbūt yra naivių žmonių privilegija.
Šiaip visa tai yra taip banalu, kad priverčia keiktis. BANALU BANALU BANALU.hahaha
