prisiverčiu dviejų trijų žodžių junginius sudėti į šiokius tokius sakinius. nemoku rašyti. kaip ir sulaikyti išeinančiojo ir pasakyti, kad man iš tiesų rūpi. ir kad manęs nepaliktų. ką padarysi, aš taip pat žmogus. įdomi menama savidestrukcijos forma. kai nepaisant didelio nemalonumo vis tiek kažkas daroma. prievarta šviesaus rytojaus vardan. nors sužinojau, kad "vardan" vartojamas tik tada, kai kalbama apie Lietuvą ir dar kažką. niekas nemato.
"negaliu", "nemoku", "nesugebu", "nepajėgiu", "nesuprantu", ... - kaip paranku! Savęs sumenkinimas, atsakomybės nusimetimas, stipriųjų iškėlimas ir penas jų savimeilei - nauda abipusė: silpnuosius skriausti nemoralu, o stiprieji jiems neva padėdami kelia savo statusą. ir kam gi gali būti nemalonu, kai šalia esantysis nuolat taikliai ir apsimestinu natūralumu tenkina ego poreikius? tik ribos, ribos... nematau.
šiandien guodžiuosi determinizmu. klaidos neįmanomas, jokios atsakomybės už jas ar už dar ką nors. kam man laisva valia ir visas pluoštas jos suvokimo atnešamų problemų ir skaudulių? nors du paskutinieji daiktavardžiai greičiau nurodo santykį/požiūrio rezultatą, o ne nekintančias atsineštines savybes. koks išvis skirtumas ir nuo ko priklauso, kuria koja išlipsiu iš lovos ir ant kurios rankos pirma užsidėsiu pirštinę? gal tiesiog taip turi būti: kokiam nors įvykiui tinkamiausia, palankiausia aplinkybių kombinacija, didžiausia tikimybė jam įvykti. arba gal tėra dvi galimybės - tik vienetai ir nuliai, taip ir ne, šitaip bus, o taip nebus ir taškas. niekaip kitaip. ...tada netikėtai išniro ponas Heizenbergas ir šiandien forume skaityta nuomonė (sutapimas?..):
"Mes negalime preciziškai tiksliai nusakyti, kokią situaciją turime (pavyzdžiui, koks yra dalelės momentas ir koordinatės konkrečiu laiko momentu), todėl negalime pasakyti, kokią situaciją turėsime vėliau. Kitaip sakant, dabartis vienareikšmiškai neapibrėžia, kokia bus ateitis."
nematai?
